KETVIRTOJI KANTO ANTINOMIJA IR LEVINO SUBJEKTO ODISĖJA

Abstract

Straipsnyje svarstomas teorinis judesys, kuriuo Emmanuelis Levinas grindė savąją asmens tapatumo sampratą, priešingą Vakarų filosofijos klasikiniame racionalizme ir fenomenologijoje susiklosčiusios savimonės kaip sąmonės tapatumo sau prielaidai. Kanto asmens tapatumo koncepcija taip pat lieka šioje „antileviniškoje“ paradigmoje, tačiau Levinas pasitelkia ketvirtąją Kanto antinomiją kaip išlaisvinančią subjektyvumą iš laiko spąstų. Straipsnyje keliamas klausimas, kaip Levinas peršoka nuo dinamiško laiko sekmens problemos prie subjekto tapatumo kaip jo socialumo klausimo. Kokį vaidmenį šioje naujoje asmens tapatumo sampratoje vaidina Fiodoro Dostojevskio romanų kai kurių veikėjų vertybinėms prielaidoms labai artima Levino subjekto pasyvumo, pažeidžiamumo ir apsėstumo samprata? Kaip ji išplaukia iš ketvirtosios Kanto antinomijos pamokų? Vienišas filosofinis subjektas negali kito momento kitybės aptikti pats savyje. Levino filosofinis subjektas kito momento kitybę randa kitame asmenyje. Taip laikas sukuriamas. Levinas, susiedamas asmens tapatumą su nauja laiko samprata, suteikia jam socialumo matmenį. Autorė straipsnyje įrodinėja tezę, kad Levino subjekto tapatumo steigčiai didžiausią įtaką turėjo Dostojevskio romanuose suformuluota žmogiškosios brolybės samprata. Jos paveiktas Levinas formuluoja naują asmens tapatumo savimonę, todėl jo filosofijoje pasyvus apsėstasis kitu subjektas yra amžinas Odisėjas, niekada nebegrįžtantis pats į save ir nebesutampantis su savimi. Toks teorinis judesys, autorės manymu, tampa galimas, kai Levinas, sekdamas Kanto ketvirtąja antinomija, savo subjektą išlaisvina iš dinaminės laiko tėkmės pančių. Pagrindiniai žodžiai: ketvirtoji Kanto antinomija, Levinas, Dostojevskis, subjekto tapatumas.The Fourth Kant’s Antinomy and the Odyssey of Levinas’ Subject Jūratė Baranova SummaryThis article is focused on the problem of self-identity suggested by Emamnuel Levinas. Author starts from the presupposition that Levinas created a new concept of identity, not reducible to any one elaborated by Western thought. Nevertheless Levinas takes the starting point from the fourth antinomy elaborated by Kant. Kant, like Edmund Husserl, was concerned in the transcendental subject. Georg Hegel and Jean-Paul Sartre considered the problem of personal identity as self-counsciousness, namely as the posibility of consciousness to return to itself (pour soi). Levinas, on the other side, opposes such a possibility of return. He encourages his philosophical subject to leave his own self for a permanent journey never to return back. The article deals with the question how this new identity as a substitution of the other person (autrui) by oneself, as being a hostage instead of him could be theoreticaly related with the fourth antino my of Kant. The author comes to a conclusion that by this antinomy Levinas helped his own philosophical subject to free oneself from the bondage of the sequence of time. This new subject, released from the dinamic sequence of time, needs the otherness of the other person, because the otherness of the second moment could not be included into a lonely subject. So Levinas included sociality into the question of time. Time is socially created. In this movement of thought Levinas returns back to the prephilosophical sources one can find in the novels of Dostoyevsky. Such crucial dimensions of new Levinas’ subjects as vulnerability, passivity, letting oneself being obsessed and persecuted by the other could not be derived from the tradition of Western reflection dealing with the topic of personal identity.Keywords: Levinas, Dostoyevsky, the fourth Kant’s antinomy, the identity of subject.>