Stacionarios globos pertvarka Lietuvoje institucionalizmo teorijos požiūriu

Abstract

Lietuvoje dabar vykstanti pertvarka yra didelis iššūkis sovietmečiu sukurtai ir iki šiol veikiančiai stacionarios globos sistemai. Nepaisant kritikos dėl žmogaus teisių pažeidimų ir neracionalaus išteklių naudojimo, stacionarios globos paslaugos dažniausiai yra vienintelė alternatyva ilgalaikės globos reikalingiems psichosocialinę negalią ar intelekto sutrikimą turintiems asmenims. Pasitelkus institucionalizmo teoriją, straipsnyje nagrinėjamas sistemos pasipriešinimas pokyčiams ir daromos išvados, kad globos įstaigos siekia išlaikyti turimą galią ir šiam tikslui pasitelkia finansinius, žmogiškuosius ir techninius išteklius, konjunktūrinius ryšius. Taip pat matomas ydingas globos įstaigų funkcionavimo ratas: būtinybė izoliuoti negalią turinčius asmenis argumentuojama jų nesavarankiškumu ir tolerancijos stoka visuomenėje, kartu pačių įstaigų veikla atskiria globos reikalingus asmenis ir slopina jų savarankiškumą.