PERKUTANINIO TRANSHEPATINIO TULŽIES LATAKŲ PIKTYBINIŲ STRIKTŪRŲ STENTAVIMO NEDENGTAIS NITINOLIO SAVAIME IŠSISKLEIDŽIANČIAIS STENTAIS ARTIMIEJI IR ATOKIEJI REZULTATAI

Abstract

Reikšminiai žodžiai: piktybinė tulžies latakų obstrukcija, tulžies latakų stentavimas, perkutaninis transhepatinis stentavimas (PTS), nedengti nitinolio savaime išsiskleidžiantys stentai. Perkutaninis transhepatinis tulžies latakų stentavimas (PTS) – tai paliatyvi minimaliai invazyvi procedūra, galinti pašalinti vėžinių ligų sukeltą tulžies latakų obstrukciją. Ši procedūra dažniausiai pasirenkama, kai radikalus chirurginis gydamas dėl naviko išplitimo ar gretutinių ligų negalimas, o endoskopinis stentavimas nesėkmingas arba techniškai neįmanomas. Tikslas. Įvertinti perkutaninio transhepatinio tulžies latakų piktybinių striktūrų stentavimo, atlikto naudojant metalinius (nitinolio) nedengtus savaime išsiskleidžiančius stentus, artimuosius ir atokiuosius rezultatus. Tyrimo medžiaga ir metodai. Nuo 2007 m. iki 2015 m. gegužės mėn. prospektyviai buvo kaupiami ir analizuojami duomenys apie atliekamas PTS procedūras LSMUL KK Chirurgijos ir Gastroenterologijos klinikose. Į tyrimą įtraukta 215 pacientų, kuriems atliktas PTS panaudojant metalinius (nitinolio) nedengtus savaime išsiskleidžiančius stentus. Vertinta, kokios ligos sukėlė tulžies takų obstrukciją, PTS trukmė ir sėkmė, komplikacijos po procedūros, pakartotinių stentavimų dažnis ir priežastys, stento funkcionavimo laikas, išgyvenamumas, bendro bilirubino koncentracijos kraujo serume pokyčiai lyginant koncentraciją prieš procedūrą ir per 2–5 dienas po jos. Proksimalinių latakų striktūros tipas buvo vertinamas pagal Bismutho- Corlette klasifikaciją. Išgyvenamumas analizuotas Kaplano-Meierio metodu. Rezultatai. Techniškai sėkmingos buvo 95,8 proc. visų intervencijų, geras gydomasis efektas pasiektas 82,8 proc. atvejų. Daugiausia striktūrų buvo bendrojo tulžies latako srityje (34,4 proc.). Iš proksimalinių latakų striktūrų dažniausias buvo I striktūros tipas (bendrojo kepenų latako srityje), rečiausias – IV, todėl didžiajai daliai pacientų (73 proc.) užteko vieno stento. Pakartotinis stentavimas atliktas 23 pacientams (10,7 proc.). Dažniausios restentavimo priežastys buvo stento užsikimšimas arba dislokacija, kurios pasireiškė 7 proc. pacientų. Dažniausios komplikacijos – kraujavimas be hemotransfuzijos poreikio, sepsis ir cholangitas. Bendras komplikacijų dažnis siekė 14,4 proc. Bendro bilirubino koncentracija serume 2–5 d. po PTS sumažėjo statistiškai reikšmingai (vidutiniškai per 111,4 μmol/l, p < 0,001). Vidutinė išgyvenamumo trukmė nuo PTS procedūros atlikimo datos buvo 137,4 ± 19,6 d. 30 dienų mirštamumas siekė 14,9 proc., su procedūra susijusių mirčių nebuvo. Išvados. PTS metaliniais nedengtais savaime išsiskleidžiančiais stentais yra efektyvus ir saugus metodas paliatyviai gydant pacientus su intrahepatinių ar ekstrahepatinių tulžies latakų obstrukcija, sukelta lokaliai išplitusių pirminių ar metastatinių navikų.