NEUROMARKERIŲ S100B IR NSE REIKŠMĖ VERTINANT PACIENTŲ, PATYRUSIŲ GALVOS SMEGENŲ TRAUMĄ, MIRTINGUMO IR BAIGČIŲ PROGNOZĘ

Abstract

Įvadas. Galvos smegenų trauma (GST) ‒ tai heterogeninė patologinė būklė, pasireiškianti plačiu klinikinių simptomų spektru. Pacientų, patyrusių GST, prognozės vertinimas tampa neatsiejama klinikinės priežiūros dalimi, dėl didelės tokių pacientų baigčių įvairovės. Klinikinėje praktikoje žinomi keli smegenims specifiški biocheminiai žymenys, tačiau daugiausia naudojami ir ištirti žymenys S100B baltymas ir NSE (neuronų specifinė enolazė), kurie ir pasirinkti nustatyti pacientų, patyrusių GST, mirtingumo ir baigčių prognozę. Pagrindinis šio tyrimo tikslas buvo įvertinti žymenų S100B ir NSE prognostines galimybes, vertinant mirtingumą ir ilgalaikį išgyvenamumą pacientams po GST. Metodika. Prospektyvinis stebėjimo tyrimas atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje Kauno klinikose, Anesteziologijos klinikoje, tiriant Neurochirurgijos klinikos pacientus, kurie pateko į ligoninę dėl galvos smegenų traumos nuo 2013 iki 2017 metų. Tiriamųjų grupę sudarė 183 suaugę pacientai, kuriems reikėjo atlikti skubią operaciją dėl GST. Neuromarkerių ištyrimui pacientų kraujo mėginiai buvo imami keturis kartus: iš karto pacientui patekus į ligoninę (N1), po stacionarizavimo praėjus 24 val. (N2), 48 val. (N3) ir 72 val. (N4). Visos p reikšmės < 0,05 laikomos statistiškai reikšmingomis. Rezultatai. Kiekvieno tiriamosios grupės paciento kraujo mėginiuose buvo matuojamos ir lyginamos tarpusavyje abiejų neuromarkerių S100B baltymo ir NSE vidutinės koncentracijos. Taip pat abiejų neuromarkerių koncentracijos visuose keturiuose kraujo mėginiuose buvo lyginamos tarp išgyvenusiųjų po GST ir mirusiųjų ligoninėje pacientų. Išmatavus neuromarkerių NSE ir S100B koncentracijas N3 (praėjus 48 val. po stacionarizavimo) ir N4 (praėjus 72 val. po stacionarizavimo) gauti statistiškai reikšmingi abiejų neuromarkerių skirtumai, o N2 (praėjus 24 val. po stacionarizavimo) mėginiuose statistiškai reikšmingas skirtumas gautas tik S100B. Abiejų neuromarkerių koncentracijos visuose keturiuose mėginiuose statistiškai reikšmingai skyrėsi tarp išgyvenusiųjų ir tiriamųjų, kurie mirė, grupėse. ROC kreivės analizė buvo naudojama išskirti tam tikras neuromarkerių koncentracijos ribas kiekvieno matavimo atveju. Neuromarkerių koncentracijos buvo lyginamos tarp mirusiųjų ligoninėje ir išgyvenusiųjų po GST pacientų. Išvada. S100B ir NSE žymenys yra patikimi ilgalaikio išgyvenamumo prognostiniai veiksniai pacientams, patyrusiems GST, nors žymuo S100B yra patikimesnis vertinant pacientų mirtingumo ligoninėje prognozę.