NAUJAGIMIŲ MIEGO APNĖJA: PATOGENEZĖ, DIAGNOSTIKA IR GYDYMAS

Abstract

Straipsnyje apžvelgiamas ryšys tarp naujagimių mirtingumo ir kvėpavimo sutrikimų miego metu, šių sutrikimų patogenezė, diagnostikos ir gydymo aspektai. Parodyti naujagimių ir suaugusiųjų miego struktūros skirtumai. Naujagimiai miega 16-18 valandų per parą, miego trukmė pasiskirsto tolygiai tiek dienos, tiek nakties metu. Jų miego struktūroje, priešingai nei suaugusiųjų, ilgiausiai trunka REM miegas, kurio metu aktyvuojasi pagrindiniai centrinės ir autonominės nervų sistemos centrai, prisidedantys prie funkcinio kūdikio brendimo. Apžvelgti naujagimių kvėpavimo sutrikimai miego metu ir juos provokuojantys faktoriai. Naujagimių miego apnėjai išsivystyti ypatingos reikšmės turi REM miegas, kurio metu stebima raumenų atonija, dažnai jiems vystosi hipoventiliacija, dėl to sumažėja deguonies prisotinimas kraujyje ir padidėja anglies dioksido koncentracija kraujyje. Šio miego metu plaučių ventiliacija gali sutrikti ir dėl sumažėjusio ryklės raumenų tonuso. Kūdikių iki 6 mėnesių miego struktūroje vyraujantis REM miegas padidina apnėjos išsivystymo riziką. Pailgėjusi apnėja gali sukelti pavojingas gyvybei hipoksemiją ir refleksinę bradikardiją. Pateiktos rekomendacijos naujagimių miego apnėjai laiku pastebėti ir gydyti. Labai svarbūs yra naujagimio miegojimo padėtis ir miego aplinka, o esant dažniems apnėjos epizodams, kurie gali būti lydimi kvėpavimo nepakankamumo, taikoma nuolatinė teigiamo oro slėgio ventiliacija. Pastaruoju metu įrodytas surfaktantų terapijos efektyvumas neišnešiotų naujagimių kvėpavimo sutrikimams, taip pat miego metu, gydyti. Laiku diagnozuotos ir gydytos miego apnėjos pagerins ne tik naujagimių išgyvenamumą, bet ir užtikrins geresnį jų vystymąsi, normalios oksigenacijos sąlygomis miego metu.