Rizikos veiksniai, lemiantys ilgalaikį transplantuoto inksto išgyvenimą: LSMU Kauno klinikų 13 metų inkstų transplantacijos patirtis

Abstract

Augant inksto transplantacijų skaičiui ir siekiant pagerinti transplantacijos baigtis, ieškoma veiksnių, kurie galėtų sąlygoti ilgalaikį transplantuoto inksto išgyvenimą. Tiek donoro, tiek recipiento veiksniai, tiek jų sąveika gali nulemti transplantacijos baigtis. Šiuo retrospektyviu tyrimu siekėme išanalizuoti mūsų centro transplantuotų pacientų populiacijos rezultatus bei įvertinti rizikos veiksnius, susijusius su blogesniu transplantuoto inksto išgyvenimu. Išanalizuoti 277 inksto recipientų duomenys, kuriems inksto persodinimo operacija atlikta 2000 - 2013 metais Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikose (LSMUKK). Demografiniai ir klinikiniai duomenys palyginti su pirmųjų dešimties metų inkstų transplantacijų LSMUKK rezultatais, kurie jau buvo publikuoti [1]. Iš visos transplantuotų pacientų populiacijos atrinkti pacientai, kurie išvyko iš stacionaro su veikiančiu inkstu ir pagal transplantuoto inksto išgyvenimą suskirstyti į dvi grupes: I grupė – recipientai, kurių inkstas veikė ≥ 5 metus (n=100); II grupė – recipientai, kurių inkstas veikė < 5 metus (n=25). Bendras visos LSMUKK transplantuotų populiacijos (n=277) inksto išgyvenimas po 1, 3, 5, 7 ir 10 m. - 86,6 proc., 79,5 proc., 72,4 proc., 66,1 proc. ir 58,3 proc., atitinkamai, o neįtraukus mirusių su veikiančiu transplantuotu inkstu - po 1, 3, 5, 7 ir 10 m. - 89,6 proc., 85,6 proc., 80,4 proc., 78,7 proc., 76,0 proc. atitinkamai. Lyginant grupes vienveiksnės logistinės analizės būdu nustatyti faktoriai, sąlygojantys blogesnį ilgalaikį transplantuoto inksto išgyvenimą - donoro amžius, recipiento hipertenzijos anamnezė, didesnis nesutapimų pagal HLA sistemą skaičius bei pavėluota transplantuoto inksto funkcija, t.y. dializės poreikis po transplantacijos. Sudarytas daugiaveiksnės logistinės analizės modelis, kuriuo remiantis nustatyta, kad statistiškai reikšmingai trumpesnis nei 5 m. transplantuoto inksto išgyvenimas tikėtinas esant vyresniam nei 40 m. amžiaus donorui (ŠS 3,387, p=0,021), pavėluotai transplantuoto inksto funkcijai (ŠS 3,426, p=0,015) ir didesniam nei 3 nesutapimų skaičiui pagal HLA sistemą (ŠS 2,919, p=0,036). Mūsų tyrimas parodė, kad jaunesnis donoro amžius, gera ankstyva transplantuoto inksto funkcija bei tikslesnis imunologinis sutapimas yra svarbūs veiksniai transplantuoto inksto ilgalaikiam išgyvenimui. Visa tai nurodo, kad kruopšti donorų atranka, pooperacinė priežiūra ir imunosupresinio gydymo protokolų individualizavimas yra svarbus transplantacijos procese.